Buvusių vilniečių Mindaugo ir Vitos Balčiūnų šeima jau ketvirtus metus gyvena greta Anykščių regioninio parko esančiame Padvarninkų kaime. Verslą ir vadybą studijavęs, daugiau nei 20 metų su pardavimais, vadyba ir rinkodara susijusį darbą dirbęs, į kaimą gyventi niekada nesikelti žadėjęs M.Balčiūnas dabar gamina obuolių sūrius.

„Čia, Padvarninkuose, yra nukritęs paskutinis Lietuvos meteoritas. Tai jei žvaigždės čia krenta, kodėl vilnietis negali čia nukristi?“ – juokiasi savo įsikūrimo kaime istoriją prisiminęs M.Balčiūnas.

Sostinę iškeitė į kaimą norėdami dukrai suteikti laimingą vaikystę

„Turėjau ilgą sąrašą, kuris prasidėjo „niekada“: niekada nepirksiu sodybos, niekada negyvensiu name, kur reikia skaldyti malkas, niekada nedirbsiu rankinio darbo… ir dar daugybė visokių „niekada”, – prisipažįsta M.Balčiūnas. – Bet gimė dukra ir nutarėme vasaromis išvažiuoti į kaimą, kad vežimėlį galėtume laikyti po obelimis. Išvažiavome vasarai ir ši yra jau ketvirtoji, kai Vilnių matome tik per televizorių. Visiškai dėl to blogai nesijaučiame. Veikiau – priešingai“, – spontaniško persikėlimo istoriją iš Vilniaus į regioną pasakoja verslininkas.

Vyras sako nebeįsivaizduojantis miestietiško gyvenimo būdo, kai su gretimo namo kaimynu gali pasisveikinti persisvėręs per namo langą. Jo teigimu, apsispręsti padėjo nuostabūs Anykščių saulėlydžiai, likimas ir, žinoma, vaikai: „Mus čia susiurbė Anykščių kraštas ir šitie vaizdai. Kad jūs žinotumėt, kokie čia saulėlydžiai! Tokių saulėlydžių norėjosi daugiau – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Marija – mūsų vyresnėlė, kuriai dabar trys metai ir du mėnesiai –  iš kaimo grįždavo visa paišina, šlapia, išsimaknojusi. Tada su žmona šnekėdavome, jog būtent taip turi atrodyti vaikystė. Tikroji vaikystė yra, kai tu basas bėgioji per žolę, žvyrą, purvą. Aš savo vaikams linkiu tokios vaikystės“.

Obuolių sūriui – simbolinis pavadinimas

Verslą nuo grybų supirkimo ir perpardavimo pradėjusi šeima dabar geriausiai žinoma dėl savo obuolių sūrio ir obuolių traškučių. Jų asortimente taip pat yra įvairios arbatos, prieskonių mišiniai, uogos, džiovintos kriaušės, moliūgų cukatos – viskas, ką užaugina ar surenka netoliese. Gaminiai ženklinami simboliniu ir šeimai labai svarbiu „Marijos trobelės“ ženklu.

„Mūsų gaminių logotipe pavaizduotas namukas. Tai yra tikra XIX a. trobelė, atstovaujanti ne Anykščių, bet Šiaulių kraštui. Namukas stovi mano žmonos gimtinėje, netoli Kurtuvėnų regioninio parko. Jame gyveno žmonos mamytė, kurios vardas buvo Laimutė Marija. Taip jau atsitiko, kad tais pačiais metais toji Marija iškeliavo pas dangaus Mariją ir atsiuntė mums mūsų dukrą Mariją. Tų Marijų per pusmetį iškart sukrito daug, todėl Marijos trobelė tapo mūsų šeimos simboliu. Tai – vieta, kur šilta, kur jauku, kur natūralu, kur tikra. Tokie yra ir mūsų produktai.“ – apie pavadinimo kilmę pasakoja M.Balčiūnas.

Verslininkas pasakoja, kad šis namukas labai atitinka jų verslo esmę – tiek jų gaminamų produktų, tiek Marijos trobelės kilmė archajiška, senovinė, išsaugojusi autentiką ir istorinę išmintį, tačiau tikrovėje viskas pritaikyta XXI amžiui, atitinka naujausius standartus ir kokybės reikalavimus.

Paklaustas, kodėl visgi verslą plėtoja ne Šiaulių krašte, kur stoji tikroji Marijos trobelė, o Anykščiuose, M.Balčiūnas gūžteli ir viską suverčia likimui: „Matyt, taip turėjo būti. Pabuvus Anykščiuose pasidaro labai aišku, kodėl iš šio krašto kilę daug rašytojų, poetų ir kitokių menininkų. Čia pabūni ir norisi eiliuoti, pasakaites, sakmes sekti.“

Versle dalyvauja visa šeima

„Mama pjausto obuolius, tėtis pardavinėja, žmona, kai vaikų negimdo, pakuoja, o aš – pinigus skaičiuoju“, – paklaustas apie pasiskirstymą atsakomybėmis versle greitakalbe išberia M.Balčiūnas ir nusijuokia.

Tada surimtėja ir pasakoja, kad šeima jam labai padeda. Mamos vaidmenį jis prilygina gamybos vadovės pozicijai – ji atsakinga už daugelio gaminių ruošybą. Ypač daug mamos darbo laiko užima obuolių pjaustymas. „Ji juokais sako, kad geresnio užsiėmimo senjorui rasti neįmanoma: sėdi sau prie televizoriaus, pjaustai obuoliukus ir jautiesi naudinga“, –mamos mintis atpasakoja vyras. Tėtį M.Balčiūnas vadina visų galų meistru, valdančiu visą ūkinę dalį: „Aš dar išlikęs toks baltarankis, o tėtis iš bet ko gali sukurti bet ką. Tad jis labai padeda su visais ūkiniais, gamybiniais, tvarkymo dalykais. Na, ir, žinoma, jis yra pagrindinis pardavėjas, žmogus, kuris šneka daugiau už mane.“ Pasak verslininko, žmonos pagrindinės atsakomybes pasikeitė augant šeimai. Pirmiausia ji daugiausiai padėdavo pakuodama gaminius, o dabar pagrindinė jos atsakomybė – vyro palaikymas. „Ji palaiko mano bet kokią beprotybę. Tikriausiai ne kiekviena žmona atlaikytų tokį tempą, kai aš bėgu, skubu, nespėju, vis kokių naujų idėjų prisigalvoju. Ir tai, kad ji išlieka pakanti turėdama tris mažyles… Tai yra tas žmogus, kuris yra mano ramybės uostas“, – apie žmoną šiltai kalba pašnekovas. Dukroms paaugus vyras planuoja ir jas įtraukti į šeimos verslą: „Sugalvosim kokių užduočių. O ką? Tegu dirba.“

Natūrali produkcija, galinti išgarsinti regioną ir Lietuvą

Visa „Marijos trobelės“ produkcija yra natūrali, be jokių cheminių priedų, ją gaminant remiamasi rankų darbu – tiek ruošiant gaminius, tiek juos pakuojant. Parduodant produktus išlaikomas asmeninis santykis ir dėmesys klientui. Todėl šiems autentiškiems, gamtai draugiškiems gaminiams suteiktas Anykščių regioninio parko produkto ženklas. Pasak Mindaugo, šis ženklas atspindi jo pasaulėžiūrą, norą konkuruoti kokybe ir reprezentuoti regioną.

„Man yra svarbu sveika produkcija, svarbu miškas ir gamta, svarbu, kad mano versle dirba vietiniai žmonės. Mes nenorime konkuruoti su kinais. Mes nesivaržome dėl kainos – norim išskirtinės kokybės, išskirtinio pateikimo produkto. Man yra svarbu, kad atstovauju regionui, regioniniam parkui, saugomoms teritorijoms. Saugomų teritorijų produkto ženklo turėjimas tik dar labiau įpareigoja. Keliu dar didesnius reikalavimas sau pačiam, kad produkto kokybė būtų dar geresnė“, – sako M.Balčiūnas.

Verslininkas neslepia ambicijos obuolių sūrį padaryti ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos garsenybe: „Obuolių sūris gali labai gerai reprezentuoti Lietuvą, nes obuolys yra labai natūralu, labai lietuviška, labai tikra, o sūris tikrai istoriškas, nuo nieko nenukopijuotas. Egzistuoja figų sūriai, slyvų sūriai, bet obuolių sūrių aš niekur pasaulyje nemačiau. Nė viena šalis to neturi, o Lietuvoje šio produkto tradicija siekia XVII a.“

Su obuoliais susijusios svajonės ir naujos tradicijos

„Marijos trobelės“ įkūrėjas sako svajojantis toliau puoselėti sodybą Padvarninkuose ir kurti naujas krašto tradicijas. 

M.Balčiūnas svajoja greta sodybos įkurti 1001 obels sodą, o seną ūkinį pastatą paversti moderniu obuolių sandėliu. „Su skrydžiais pas mus neblogai, dabar reikia tik kuro užsipilti“, – metaforiškai apie ateities planus pasakoja verslininkas.

Vyras taip pat sakosi pamažu realizuojantis savo norus kurti bendruomenės tradicijas. Šiemet jau trečius metus jis sodyboje organizavo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos minėjimą, kurios metu ne tik giedojo himną prie kiemo viduryje plevėsuojančios vėliavos, bet ir surengė įvairių pramogų. Na, o šiemet jis sakosi sukūręs originalią Naujųjų metų tradiciją: „Taip taip, neseniai šventėme Naujuosius. Prieš porą savaičių pagaliau užderėjo naujas obuolių derlius, o mes Naujuosius metus juk ir skaičiuojame nuo naujo obuolių derliaus. Šiemet pirmą kartą viešai tai įvardinau.“

Verslo strategija – džiazas ir svingas

Nors M.Balčiūnas gyvendamas sostinėje ilgus metus mokėsi ir dirbo su vadyba susijusius darbus, verslininkas teigia savo versle daug improvizuojantis: „Mano požiūris į verslą yra džiazas. Jeigu universitete kažkada mokė strateginio planavimo ir to, kad reikia žinoti savo žingsnius bent penkerius metus į priekį,  tai aš nežinau net artimiausio mėnesio planų. Statau koją –  žinau kaip. Bet tik pastatęs vieną –  sužinosiu, kur statyti kitą. Ir tokiu svingo ritmu keliauju. Ir kol kas keliauju sėkmingai. “

Vyro teigimu, išsvajoto lėtesnio gyvenimo ritmo kaime kol kas jis nepasiekė. Dabar verslininkas aktyviai plėtoja verslą, rūpinasi naujais pardavimų taškais, asortimento plėtra.

Verslą regionuose plėtoti lengva

Gyvenimą kaime pamėgęs vyras teigia, kad jo patirtis priešinga tam, ką daugelis galvoja apie verslo plėtojimą regionuose ir saugomose teritorijose.

„Verslą regione plėtoti yra lengva – čia ir konkurencija mažesnė, ir lengviau būti pastebėtam, ir savivaldos parama smulkiam bei vidutiniam verslui pakankama. Bent jau man Anykščiuose taip pasisekė, niekuo negaliu skųstis, o verslo idėjų galvoje sukasi vis naujų ir naujų.“ – sako M.Balčiūnas.

Vyras taip pat prisimena ir savo draugų istorijas. Anot jo, Anykščiuose daugiau panašaus likimo žmonių. Čia nestinga prieš keletą metų iš miestų sugužėjusių jaunų šeimų, kurios kuria savo verslus, atranda veiklos. M.Balčiūnas įsitikinęs, kad dažniausiai plėtojant verslą regione pagrindine problema tampa specifinių žinių ir patirties stygius: „Yra daug gerų produktų, bet tikrai mažai kas dirba su rinkodara, aktyviai užsiima pardavimais. Tai yra mano arkliukas, nes tai dariau visą gyvenimą.“

Nuo miesto pavargusius žmones „Marijos trobelės“ įkūrėjas kviečia kurtis kaime. „Nemažai sutinku žmonių, kurie išgirdę mano istoriją sako: „Oo, čia mano svajonė“. Kokia svajonė? Stokis ir eik! Dar tikrai sodybų regionuose daugybė. Dar daug galimybių čia.“

Saugomų teritorijų produkto ženklas suteikia puikią galimybę vietos gyventojams pademonstruoti savo išskirtinumą, o lankytojams – paremti darnų vietinį verslą.

Reportažą ir pranešimą parengė Baltijos aplinkos forumas, įgyvendindamas LIFE integruotąjį projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje”.

Daugiau informacijos apie projektą – naturalit.lt.