Genovaitės Ramutienės vynas iš vaisių ir uogų

Vyndarė Genovaitė pasakoja, kad vyras Egidijus aistringą pomėgį daryti savo reikmėms namuose vyną perėmė iš mamos, kuri buvo išmokusi iš savo senelių. Senelių pasakojimu, tradiciškai vyno gamybai jie naudojo savo užaugintas uogas ir vaisius: įvairių rūšių serbentus, vyšnias, agrastus, svarainius, obuolius. Senelių sodyboje buvo didelis vyšnynas, o aviečių, gervuogių bei šermukšnių prisirinkdavo aplink besidriekiančiuose miškuose. Vyro mamos ir senelių namuose visada ant šventinio pietų stalo buvo taurė vyno, todėl gimines ir kaimynus tradicinių švenčių ir įvairiomis šeimos progomis, ar šiaip užklydusius, visada pavaišindavo gerai subrandintu ir išlaikytu vienos ar kitos rūšies vynu.

Genovaitė sako, kad su vyru patys vyną, pagal senelių receptus, pasidaryti savo reikmėms pabandėme maždaug prieš keturis dešimtmečius. Noras išbandyti padaryti patiems buvo toks didelis, kad negalėjo atsispirti toms pagundoms. Pats vyno darymo procesas vyrui buvo gerai žinomas iš mamos ir senelių, kadangi, kaip jis pats sakė „užaugo ant ąžuolo statinės su vynu“, todėl didelių sunkumų nesukėlė. Vyndariai naudoja tas pačias, kaip ir seneliai, savo užaugintas uogas ir vaisius: įvairių rūšių serbentus, vyšnias, agrastus, avietes, svarainius, obuolius. Genovaitė prisimena, kai po kelių metų anyta ragavo jų pagamintą vyną, ji tik pasakė – „pagaliau atsiskleidė senelio genai“.

Kasmet darydami vyną vyndariai suprato, kad labai svarbu uogas ir vaisius išsiauginti patiems, todėl prieš porą dešimtmečių išplėtė savo sodą, šalia įprastų juodųjų serbentų, agrastų, vyšnių, aviečių, obuolių rūšių jame įkurdindami net aštuonių rūšių vynuoges.

Būdama poetiškos sielos, Genovaitė gerai padarytą vyną vertina kaip vykusiai sukurtą meno kūrinį, nes tiek darymo procesas, tiek ragavimo ceremonija, jos manymu, yra menas. Vyndarė pasakoja, kiek ilgo ir kantraus darbo reikia įdėti, kol pagamina gerą vyną. Ji prisimena, kad anyta sakydavo, kad vyną reikia ne tik stebėti, bet ir girdėti jo kalbą, nes jau „burbuliavimas“ labai daug pasako apie būsimo vyno kokybę.  Geras vynas yra skaidrus, turi išskirtinę ir atpažįstamą išvaizdą, kvapą, kai jį ragauji, jauti saldumo, sūrumo, rūgštumo, kartumo harmoniją.  Ir dar, jei ragaujant ir degustuojant vyno skonis ilgai išlieka atmintyje, jos įsitikinimu, tai ir yra gero vyno požymis. Nesižavi Genovaitė saldžiais vynais, labiau mėgsta rūgštesnį vyną. Rūgštesnius vynus ragaudama ji jaučia didesnį malonumą.

Genovaitė teigia, kad iš Egidijaus senelių ir mamos perėmė visas vyndarystės paslaptis: vyno gamybos tradicijas, ragavimo ceremoniją, o mamai mirus, vyras parsivežė ir visą, dar senelio, vyno tarą ir gamybos inventorių.

Baigdama Genovaitė cituoja J. Šliogerio žodžius, kuriuos, kaip ji sako, jei galėtų iš Anapilin pasakytų buvęs aistringas vyndarys, prieš keturis dešimtmečius įsukęs ir ją į šį ratą,  visą laisvalaikį, kantrybę atidavęs Didžiajai savo meilei – vynui: „Tikras vyno gėrimas niekada nėra gėrimas tik to vieno vienintelio vyno, iš to vieno butelio, geriant vis reikšmingesnis tampa procesas, iš jo gimsta didžiausias pasitenkinimas, kuris yra tikroji vyno manijos paslaptis. Juos (žmones) vienija ne noras gerti, bet pajusti to proceso malonumą, pažinti plačią vynų įvairovę.“   

       

Tiekėjas: Genovaitė Ramutienė, Kalno g. 16, Žagarė, Joniškio r.

Saugoma teritorija: Žagarės regioninis parkas

Užsakyti: +370 612 95440

 

No comments!

Write a review

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *